Rytų kovos menai. Karate

Kaip net menkiausias garsas sudrumsčia bekraštės lygumos Tylą ir Ramybę, kaip  net menkiausias nešvarumas neleidžia veidrodžiui tobulai atspindėti to kas yra prieš jį, lygiai taip pat  - net menkiausias savanaudiškumo, egoizmo šešėlis praktikuojančio karate sąmonėje ir prote trukdo jam  pasiekti harmonijos su aplinka, susilieti su ja, pasiekiant tobulo ir kryptingo visų jėgų  panaudojimo. Mes turime išvalyti savo sąmonę ir protą, tapti tušti ir skaidrūs“

- Gichin Funakoshi       

Kalbėti apie tai, kas vyko praeityje visada yra sudėtinga, keblu ir ganėtinai netikslu. Net vakar vykusius įvykius, mūsų priimtus vienokius ar kitokius sprendimus  ne visada galime prisiminti ir paaiškinti: o šiandien juk situacija jau visai kita ir veiksniai, įtakojantys mūsų gyvenimą taip pat pakitę. Įvykiams gi tolstant  tolyn  praeitin, neišvengiamai pasimiršta, „nubyra“ vis daugiau detalių, kurios, gal, ir paaiškintų  įvykusius reiškinius, jų priežastis ar bent chronologinę seką. Dingsta tikrieji liudininkai, o kiekvienas „perpapasakotojas“ neišvengiamai, pats to, gal, net nenorėdamas, kažkiek prideda ir nuo savęs...Ir belieka tik spėlioti, o istorijų pasakotojams („istorikams“) net ir sugalvoti jiems patiems patogių paaiškinimų savoms istorijoms pagrįsti..

Ne išimtis ir Karate  bei visų, taip vadinamųjų Rytų Kovos menų atsiradimo bei vystimosi istorija. Čia taip pat galima išgirsti pakankamai mistinių ir tarpusavyje nesiderinančių istorijų. Tačiau dauguma specialistų, vis tik, teigia, jog beginklės kovos formos senovės Rytuose buvo žinomos dar  3000 metų iki Kristaus.

Šiuolaikinių Rytų kovos menų pradininku laikomas vienuolis iš Indijos Bodhi-Dharma, įkūręs Kinijoje Dzen-budistinę šventyklą. (Kalbama, jog  savo laiku net pats Gautama Sidharta buvo karys-kovotojas, kol, vėliau tapo Budda).

Apie 500m metus Bodhi-Dharma atvyko į Kinijos imperatoriaus Vu rūmus, kur buvo šiltai sutiktas. Vėliau jis nuvyko į Kinijos šiaurę, į Šaolinio vienuolyną ir čia dėstė savo beginklės kovos sistemą, vėliau pavadintą Kempo.

Bodhi-Dharma laikomas kinietiškojo Kempo pradininku. Jis į kovos menų pratybas įtraukė  dzen ir jogos meditacijos praktikas ir  šiandien dauguma karate meistrų lygiagrečiai tai praktikuoja, siekdami taip vadinamojo nušvitimo.

Iš Kinijos Kempo paplito į šiaurę – Mongolijon ir į pietvakarius – į Okinavą..

Taigi galima drąsiai teigti, jog  šiuolaikinio Karate istorija yra tampriai susijusi su stambiausia Riukiu salyno sala – Okinava. Kiek tai sudėtinga ir nevienareikšmiška istorija liudija vien jau faktas, kad egzistuoja daugybė saloje praktikuotų kovos menų pavadinimų: „Te“, „Okinava-Te“, „To-Te“, „Kara-Te“, ‚Kenpo“, „Kenpo-karate“, Karate-dziucu“, Karate-do“.

XVII a. Japonijai užvaldžius Okinavą, atsirado galimybė Japonijos žmonėms susipažinti su Okinavos ir Kinijos kovų menais. Kalbama, kad vienas akylas karo gydytojas-japonas atkreipė dėmesį į tai, jog dauguma šaukiamųjų iš Okinavos pasižymi tiek puikiu kūno sudėjimu, tiek nepaprastai išlavintomis fizinėmis savybėmis. Paaiškėjo, jog jie tokiais tapo, nes praktikavo Okinavoje populiarų kovos meną, vadinama Te – „Ranka“.  Tai buvo tiek beginklės, tiek ir ginkluotos kovos menas, kuris atsirado ir išsivystė Okinavoje kinietiškųjų  Kempo bei  Ushu įtakoje. Pastarieji gi čia iš Kinijos atkeliavo dėka keliaujančių Kinijos vienuolių bei pirklių. 

 1902 m. oficiali Japonijos valdžia leido Okinavos mokyklose Te dėstymą įtraukti į fizinio lavinimo programą, kadangi, tai akivaizdžiai gerino būsimų šaukiamųjų į Japonijos kariuomenę fizinį pasirengimą.

Imperatorius Chirochito ( tuo metu buvęs princu-sosto paveldėtoju) 1912 m. keliaudamas po Okinavą tapo Te parodomųjų veiksmų liudininku. Jis buvo tiek sužavėtas, kad  atsiliepimus apie  tai įtraukė į savo oficialią ataskaitą apie kelionę Japonijos vyriausybei. Šitai davė akstiną Japonijos Švietimo ministerijai pasikviesti į Japoniją kovos menų specialistą iš Okinavos. Pasirinktas buvo Gichin Funakoshi (1869-1957) iš Siuri, pradinės mokyklos japonų kalbos mokytojas. Pasak istorinių šaltinių  - tuo metu Okinavoje buvo ir žymesnių bei didesnio meistriškumo Te meistrų, tačiau Funakoshi iš jų tarpo buvo neabejotinai labiausiai išsilavinęs.

1917m. Funakoshi atvyko į Kijoto, kur Japonijos oficialios valdžios atstovus supažindino su Okinava-te bei Karate-dziucu. Tačiau tik savo antrojo vizito metu (1922m.) mokytojas iš Siuri surengė parodomąsias savo disciplinos demonstracijas. Siekdamas padaryti kuo didesnį įspūdį  Japonijos visuomenei, Okinavos kovos menų meistras nusprendė, jog geriausia bus, jei jis savo kovos meno bei savo paties gebėjimus pademonstruos labiausiai išsilavinusiam visuomenės sluoksniui. Jis manė, kad  labiau išlavintu intelektu pasižymintys žmonės, kaip taisyklė yra mažiau  išlavinto kūno ir jiems jo atliekami „triukai“ paliks gilesnį įspūdį. Meistras neapsiriko. Kone išimtinai iš menininkų, mokslininkų  bei teisininkų susidedančiai auditorijai Funakoshi demonstravo savo atsparumą smūgiams, kviesdamas iš auditorijos savanorius jį patikrinti. Niekam iš bandžiusiųjų nepavyko jo išvesti iš pusiausvyros ar parmesti ant grindų. Su entuziazmu sutikti Funakoshi teiginiai, kad nuosekliai treniruodamasis to gali pasiekti kiekvienas, net ir iš prigimties silpnas žmogus. Šie įspūdingi pasirodymai netrukus davė vaisius: Meistras buvo pakviestas demonstracijoms Japonijos universitetuose, kur sužavėjo tiek studentus, tiek ir dėstytojų bendruomenę. 1924m. Tokijo universitetas Keio Gidziuku įtraukė Karate-dziucu į savo fizinio auklėjimo programą. Netrukus tai padarė dar visa eilė universitetų. Sulaukta milžiniško populiarumo studentų tarpe ir Japonijoje karate atrado gerokai daugiau pasekėjų nei pačioje Okinavoje.

Meistras Funakoshi  gi liko Tokijo, kur toliau tobulino savo karate sistemą ( šiandien žinomą jau kaip Shotokan karate) bei dėstė ją studentams.

Vienas iš Funakoshi mokinių, Nakayama Musatoshi, 1931 m. pasakojo apie savo mokytojo taikomus mokymo metodus bei geležinę discipliną. Funakoshi neleisdavo savo mokiniams atsipalaiduoti nei užsiėmimų metu, nei kitose vietose. Praradęs  budrumą ar tinkamą laikyseną mokinys greitai susilaukdavo mokytojo stuktelėjimo ranka ar netgi spyrio koja. Net už Dojo ribų galima buvo sulaukti budrumo patikrinimo. „Jis galėjo bevalgančiam ryžius mokiniui išmušti iš rankų lėkštę su ryžiais, jei tik pastebėdavo, jog šis yra praradęs dėmesingumą ir budrumą“ – pasakoja Nakayama.

Tačiau Meistras G. Funakoshi fizinės kovinės technikos niekada nestatė aukščiau paties mokymosi, tobulėjimo proceso. Priešingai -  mokytojo nuomone svarbiausia yra  - pats savęs tobulinimo procesas. Tiesos, kurių laikomasi šiandieninės Japonijos Karate Sąjungos Dojo, atspindi aukščiausius Funakoshi tikslus ir požiūrį.

  Įtaką Japonijos karate raidai darė visa eilė meistrų. Vieni, kaip kad Mabuni Kenva (praeityje Funakoshi „bendramokslis“ pas Okinavos Te meistrą Itosu Jasutsune) į Japoniją atvyko iš Okinavos(1928m), kiti, jau paties Funakoshi išugdyti mokiniai (žinočiausi iš kurių: Takagi Masamoto, Nakayama Masatoshi, Konisi Jasuchiro, Ocika Hidenori ir kiti) kūrė savo karate stilius ir mokyklas. Taip atsirado kiti karate stiliai, žinomiausi kurių : Godziu-Ryu (įkūrėjas – Jamaguchi Gogen), Vado-Ryu. (įkūrėjas Ocuka Hidenori).

 Tačiau tikruoju Karate  „krikštatėviu“  daugumos specialistų vieningai laikomas Gichin Funakoshi.

Masutatsu Oyama ir Kyokushin Karate

Karate ugdo tokias vertybes kaip ištikimybė, drąsa... Tas vertybes, kurios būdingos kariui. Tačiau karate nebūtų egzistavusi tokį ilgą laiką, jei tai būtų tik treniruočių kompleksas, o ne kažkas daugiau. Jos gyvybiškumas susideda iš techninių veiksmų ir Kelio, kuriuo seka Dvasia. Todėl karate galima laikyti ne kovinį meną, skirtą priešininkui nugalėti, o fizinės ir dvasinės saviugdos metodą. Karate reikia vertinti kaip kelią ir priemonę sau tobulinti.“

- Kancho Masutatsu Oyama (10 Dan'as)

            Oyjama. Masutatsu Oyjama. Didysis kalnas. Kaupiantis savo laimėjimus tarytum didysis kalnas. Tokiu vardu mes šiandien žinome pasaulinio garso kovotoją, vieno stipriausių karate stilių – Kyokushinkai karate pradininką. Daugelyje rašytinių šaltinių, aprašančių Didžiojo Meistro gyvenimą randame tuos pačius faktus: pasitraukimas į kalnus, kovos su buliais ir tt., tačiau paieškojus giliau, galima sužinoti gerokai daugiau įdomių faktų, dalykų, kurie padės geriau suprasti šio  žmogaus-fenomeno gyvenimą.

            Sunku šiandien pasakyti kiek vardų ir pseudonimų pakeitė berniukas iš Pietų Korėjos Eng I Choi, kol tapo pasaulyje garsus vardu Masutatsu Oyjama.

            1923 m. liepos 27 d. viename Pietų Korėjos (Korėja tuo metu priklausė Japonijai) kaime gimęs Masutatsu (Mas) Oyjama nuo mažų dienų buvo išsiųstas gyventi pas savo vyresniąją seserį, į Mandžuriją. Ten, daugelio metraštininkų teigimu, besimokydamas pradinėje mokykloje, būdamas 9-rių metų amžiaus,  pradėjo mokytis pietų Kinijos kovos meno Kempo, pavadinimu Shi Pa Lo Han Sho – „aštuoniolika rankų“. Vietinis lauko darbininkas, kinietis  vardu Lee (kituose šaltiniuose vadintas vardu Y), pats to nežinodamas , tapo būsimo pasaulinio garso Meistro pirmuoju mokytoju.

            Tačiau pats Oyjama šiuos įvykius vėliau  vienoje savo autobiografinių knygų aprašo kiek kitaip: “..Mandžurijoje, mažoje Hadsamasima salelėje ir praėjo mano vaikystė, kurią iki šiol atsimenu su virpuliu, nes tuomet supratau, kad mano gyvenimas turi būt surištas su kovų menais. Šie prisiminimai tampriai susiję su vienu žmogumi, kurį visi vadino Sumomo-san. Iš pažiūros jis atrodė kokių 36 metų amžiaus ir buvo kalbama, kad lygiai tiek įvairių kovos būdų jis  buvo įvaldęs…”. Būtent šį žmogų savo pirmuoju mokytoju Mas Oyjama ir laikė.

            Daugelio metraštininkų, aprašiusių Meistro gyvenimą kai kurie pateikti faktai yra gerokai prieštaringi, tat paliksiu Jums paties susidaryti savo nuomonę, pateikdamas, mano supratimu, tiek faktus, dėl kurių niekas nesiginčyja, tiek įterpdamas, kai kurių šaltinių nutylėtas istorijas bei įvykius..

             Į Korėją Mas Oyjama grižo būdamas 12-os metų ir čia tęsė savo kovos menų mokymąsį, treniruodamasis jau korėjietiškąjį Kempo. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 1936 m., t.y., būdamas 13-os metų amžiaus jis gavo Kempo juodąjį diržą.

            1938 m. sekdamas tuometinio korėjiečių dydvyrio, naikintuvo lakūno pavyzdžiu, Oyjama nusprendė tapti karo lakūnu ir atvyko į Okinavą ( tuo metu jau priklausiusią Japonijai), į aviacijos mokyklą. Korėjiečiai  Japonijoje buvo laikomi svetimais ir 15-os metų vaikino čia laukė nelengvi išbandymai, tačiau jaunasis Oyjama nesiruošė pasiduoti. Priešingai – jis toliau tęsė savo kovos menų studijas: rimtai susidomėjo dziudo ir boksu., o netrukus dar ir Okinavos karate.

 Skirtingų informacijos šaltinių  pateikti aprašymai kiek skiriasi detalėse ir datose, paties Meistro prisiminimai taip pat neretai ne visai dera vieni su kitais, tačiau neabejotina, jog 1940 m.(kitų šaltinių teigimu 1942 m.), Mas Oyjama nuvyko pas patį Gichin Funakoshi į Tokijo, kur pastarasis turėjo savo Dojo. Pats Gishin Funakoshi tuo metu užsiėmimų jau nebevedė ( buvo jau apie 70-ties metų amžiaus), o pagrindiniu Dojo instruktoriumi buvo jo trečiasis sūnus – Funakoshi Gigo.( Kalbėdami apie pastarąjį, metraštininkai mini sužavėtų liudininkų atsiliepimus, kaip apie fenomenalų meistrą, gerokai pakeitusį ir patobulinusį jo tėvo sukurtą karate sistemą. Gigo Funakoshi dėka Shotokan karate atsirado žemos, nepalyginamai geresnio fizinio pasiruošimo reikalaujančios, stovėsenos bei įvairūs kojų smūgiai).

Gabus ir nepaparastai darbštus Mas Oyjama progresavo neįtikėtinai sparčiai: būdamas 17 metų jis išlaikė karate ( šiandien vadinamas Shotokan karate ) 2 Dan egzaminą, o sulaukęs 20-ties ir stodamas šauktiniu į Japonijos Imperatoriškąją Armiją jau turėjo 4 Dan’ą. Maža to jaunasis korėjietis lygiagrečiai treniravosi ir dziudo, kur jo pasiekimai čia buvo nė kiek ne menkesni – taip pat  4 Dan.

1946 m. buvusių Pietų Korėjos gyventojų susibūrimo vietoje, kovos menų Dojo Kambukan, Mas Oyjama susipažino su tuo metu jau garsiu Godziu-Ryu karate stiliaus meistru meistru    So Nei Chu (garsiojo stiliaus pradininko “Katino” Jamaguchi Gogen’o mokiniu). Oyjama  čia  prisistatė  Sai Moko (“įsiutęs tigras”) vardu. Ilgainiui užsimezgė nuostabi dviejų kovos menų meistrų draugystė. Metraštininkų nuomone būtent Funakoshi Gigo bei  So Nei Chu padarė didžiausią įtaką Mas Oyjamos, kaip kovotojo evoliucijai.

 Japonijai patyrus krachą Antrajame pasauliniame kare, kaip ir daugelis  Japonijos gyventojų, M.Oyjama buvo įpuolęs  gilion depresijon ir net nebesireniravo. Tuomet  Meistras  So.  paragino jį pasišvęsti tolesniam tobulėjimui, pavyzdžiu nurodydamas savo mokytojo Jamuguchi Gogen patirtį. So Nei Chu patarė Oyjamai paskirti 3 metus dvasios ir kūno stiprinimui, pilnai atsiskyrus nuo pasaulietiško gyvenimo.

            Beveik tuo pat metu Mas Oyjama susipažino ir su Eiji Yoshikawa, garsiu rašytoju,   biografinio romano apie garsiausią Japonijos samurajų  „Musashi“ autoriumi. Tiek romane aprašomas Samurajaus Musashi  tobulėjimo kelias, tiek ir pats knygos autorius padėjo jaunajam išeiviui iš Korėjos geriau suvokti Kario kelio esmę ir tam galutinai pasišvęsti. Tais pačiais metais, pasiėmęs pagalbininku vieną savo mokinį bei būtiniausius išgyvenimui reikmenis, Mas Oyjama nuvyko į Chiba prefektūros Minobu kalną, ten pat, kur samurajus Musashi kažkada buvo panašiai apsistojęs kurdamas savo kalavijo valdymo meną, pavadintą Nito-Ryu. Pradėdamas atsiskyrėlio gyvenimą būsimasis  Kyokushin pradininkas keičia ir savo vardą, tapdamas – Garyu. (Vėliau šiuo vardu jis pavadino vieną Kyokushin karate kata)

            Po 6 mėnesių  neišlaikęs tokio atsiskyrėliško gyvenimo bei alinančių treniruočių, mokinys Yashiro vieną naktį  slapta pabėgo ir Mas Oyjama‘i tapo dar sunkiau. Meistras So, vistik, įkalbėjo jaunąjį tautietį tęsti pradėtą žygį ir tapti stipriausiu Japonijos kovotoju. Deja, praėjus dar kiek laiko, žmogus, rėmęs Mas Oyjamą būtiniausiais išgyvenimui skirtais reikmenimis, pranešė, jog nebegali tęsti rėmimo tat 14 mėnesių  Mas Oyjama buvo priverstas nutraukti savo atsiskyrėlišką praktiką.

            Po kelių mėnesių, 1947 m. įvyko pirmasis  po Antrojo pasaulinio karo visos Japonijos kovos menų čempionatas. Mas Oyjama startavo jame ir tapo nugalėtoju. Tačiau ši pergalė troškimo sukurti kažką tikro-realaus nepanaikino. Mas Oyjama‘i nepatiko vis toliau nuo realios kovos tolstantis ir vien tik sportu virstantis karate, jis užsibrėžė sau tikslu sukurti kažką visiškai kito. Be to niekaip nepasimiršo ir tai, jog 3 metų vienatvėje  treniruojantis praleisti taip ir nepavyko. Ir Masutatsu nusprendžia pakartoti savo žygį. Šį kart jis pasirenka  Kiyozumi kalną toje pačioje Chiba prefektūroje. Šį kart jo gyvenimas dar asketiškesnis ir  12 valandų kasdieninės treniruotės dar nuožmesnės. Meistro autobiografinėse knygose  užfiksuotas dienos režimas, kuriuo Mas Oyjama gyveno ant  Kiyozumi kalno.

            4.00 Kėlimasis. 10 minučių meditacija užmerktomis akimis. Lengvas 2 valandų bėgimas ristele kalnų takeliais ir keliukais.

            7. 00  Maisto paruošimas.

            8. 00  Pusryčiai ir pietus tuo pačiu valgymu.

            9. 00  Pirma treniruotė, susidedanti iš 5 pratimų , kurie kartojami 10 kartų:

                  1.) 60 kg štangos pakėlimas 20 kartų.;

                  2.) Atsispaudimai ant pirštų – 20 kartų;

                  3.) Atsispaudimai atsistojus ant rankų, aukštyn kojomis  - 20 kartų;

                  4.) Prisitraukimai prie skersinio – 20 kartų;

                  5.) po 20 rankų kumščio smūgių į makiwarą kiekviena ranka.

            Po kiekvieno šių 5-ių pratimų komplekso kvėpavimo pratimai ir viskas vėl iš naujo. Atlikus šį kompleksą 10 kartų poilsis iki 11 val.

            11. 00 Kata. 100 kartų kartojama viena kata, tuo principu, kad vieną dieną – viena kata, sekančią dieną – sekanti. Ir taip iš eilės.

            14. 00  Sunkumų kilnojimas: 60-ties kilogramų štanga pakeliama 20 kartų. Po to svoris laipsniškai didinamas. Padaroma 1000 atsispaudimų. Didelis dėmesys atsispaudimams ant pirštų: 200 atsispaudimų ant 2 pirštų, 200 – ant 4-rių pirštų, 400 – ant 5-ių pirštų. Prieš kiekvieną tokį kompleksą daroma nedidelė pertrauka. Kartais atsispaudimus ant pirštų keisdavo atsispaudimais ant kumščių, darydamas taip pat 1000 jų, su nedidele pertrauka padarius 500.

                      15. 00  Sparingo technikos tobulinimas, pratimai su „makiwara“; laipiojimas virve; Pilvo preso stiprinimo pratimai ; akmenų skaldymas.

                       17. 00 Maisto paruošimas ir vakarienė.

                       18. 00  Meditacija ir miegas.

             Masutatsu Oyjama suprato, kad  norint pasauliui pristatyti naują savo sukurtą karate sistemą, mesti iššūkį stipriausioms kovos menų mokykloms, vien pergalės čempionate tikrai nepakanka. Buvo reikalinga kažkas daugiau ir įspūdingiau. Oyjama nusprendė paruošti neprilygstamą parodomąją programą, kuri taptų jo darbams geriausia reklama.

1949 m. Masutatsu Oyjama septyniems mėnesiams apsigyvena lūšnelėje šalia galvijų skerdyklos, tam, kad galėtų iš arti stebėti  gyvūnų elgesį. Jis „atidirbo“ naują  skerdimui skirtų bulių užmušimo metodą –  tuščiomis rankomis, išmokęs rankos briauna („shuto“) nudaužti jaučiui ragus.

            1950 m. stipriausio karate stiliaus pradininkas ėmė pasauliui demonstruoti parodomąsias kovas be jokio ginklo prieš jaučius. Viso jis turėjo 52 tokias kovas, 3 jaučiai buvo užmušti, 49-i buvo „nuginkluoti“, jiems nudaužus ragus. Tai tikrai nebuvo „lengvas pasivaikščiojimas“. Meistras linksmai atsimindavo savo tokią pirmąją kovą, kai jam „pavyko“ tik labai įsiutinti žvėrį. 1957 m. , Meksikoje, būdamas 34 metų amžiaus, Oyjama buvo arti mirties, kai vienas bulius jam ragu pradūrė šoną. Meistrui pavyko jautį partrenkti ir nukirsti jam ragus, tačiau po šios kovos 6 mėnesius teko praleisti besigydant nuo, ko gero, bet kuriam paprastam žmogui  mirtinos žaizdos. Pasveikęs, legendinis kovotojas paskelbė, jog planuoja surengti kovas prieš tigrą bei prieš lokį. Nežinia kaip viskas būtų susiklostę, tačiau įsikišo gyvūnų  teisių apsaugos organizacijos ir šių sumanymų teko atsisakyti.

            Metraštininkų teigimu, apie 1950-ius metus Mas Oyjamą galima buvo sutikti Dojo Godziukan, kurį įkūrė legendinis Jamaguhi Gogen‘as. Čia jį surado amerikietis Džei Gliuk, atvykęs į Japoniją mokytis kovos menų, po pamatyto dokumentinio filmo apie Oyjamos kovas su jaučiais. Oyjama čia buvo legendinio „Katino“ pirmuoju padėjėju.

            1950 m. Oyjama vyksta į JAV su Japonijos dziudo‘istu komanda ( šioje komandoje buvo ir legendinis dziudo čempionas Kimuru), kur dalyvauja parodomosiose imtynių varžybose. Čia garsusis išeivis iš Korėjos buvo pristatomas Mas Togo vardu.   

            1952 m. Mas Oyjama atvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, kur surengia tiesiog furorą sukėlusius pasirodymus. Nereikia stebėtis Amerikos publikos reakcija į tai, kaip, kažkoks atvykėlis rankomis ir kojomis, lyg stiklinius, skaldė milžiniškus akmenis, storiausias lentas, laužė 3 – 4 vienas ant kitos sudėtas plytas, ar 15 – 20 čerpių, rankos briauna nudauždavo alaus butelių kaklelius, buteliams liekant stovėti. Metus laiko Oyjama keliavo po JAV demonstruodamas tikrąsias žmogaus galimybes, tiek „gyvai“, tiek per televiziją.

            1954 m. pats Jamaguti Gogen‘as suteikia Mas Oyjamai 7-jį Godžiu-Ryu karate dan‘ą. Tačiau, pasak kai kurių informacijos šaltinių, 1956 m. Oyjama daug kam netikėtai nutraukia bendravimą su J. Gogen‘u ir įkuria savo Dojo. Liudininkų teigimu konfliktas tarp dviejų Didžių Meistrų buvo gana aštrus. Nutraukdamas šiuos ryšius Oyjama praktiškai save priešpastatė visam tuometiniam karate pasauliui, nes daugelio nuomone jis paprasčiausiai – išdavė savo mokytoją.       

            Po keletos metų,Oyjama ėmė demonstruoti savo bei savo kovos sistemos jėgą, iššūkio kovoms kviesdamas įvairių kitų kovos menų kovotojus, tame tarpe ir boksininkus. Jis nugalėjo visose 270 tokiose  kovose, dauguma kurių baigėsi vienu meistro smūgiu. Reta kova trukdavo ilgiau keleto sekundžių ir nė viena ilgiau trijų raundų. Paprastai, suartėjęs su varžovu, Mas. Oyjama atlikdavo tokį smūgį, po kurio priešininkas patirdavo kurios nors savo kūno dalies lūžį ir kovos tęsti nebegalėdavo. Tuo metu  Oyjama  ir tapo garsus, kaip  „Dievo ranka“, tarsi savimi įkūnydamas  tikrąją karate kovos meno esmę: „vienas smūgis – mirtis“.

            1956 m. (kaikurių šaltinių teigimu 1953 m.) Mas Oyjama atidarė savo pirmąjį Dojo, buvusioje baleto studijoje šalia Rikkyo universiteto. 1957 m. jis turėjo jau apie 700 mokinių, nepaisant to, kad daugelis atkrisdavo, neatlaikę sunkių treniruočių. Pasak liudininkų, buvo naudojama visa geriausia technika iš kitų stilių, kurią galima veiksmingai taikyti realioje kovoje. Kovose buvo įvesti tik maži apribojimai: Rankomis smūgiuoti į galvą buvo leidžiama tik delno pagrindu (Shotey), arba , kumščius apsivyniojus rankšluosčiu. Užgriebimai, metimai, spyriai į tarpkojį buvo leidžiami be apribojimų. Kova paprastai trukdavo, kol kažkas pripažindavo savo pralaimėjimą. Traumos buvo normalus reiškinys. Šitaip buvo kuriamas naujas karate stilius.

Paruošė Ričardas Zabulionis, Kobushi klubas.

Karate Lietuvoje

Karate Lietuvoje.

Rytų kovos menais pradėjau domėtis 1979 metais, grįžęs iš tarnybos SSSR armijoje. Karate judėjimas Lietuvoje tuo metu žengė pirmuosius savo žingsnius, kuriuos teko matyti, kaip sakoma – „iš arti“.

Viskas prasidėjo maždaug 1970 – 1975 m.,  kai po „kultūrizmo“, tais laikais vadinto „atletine gimnastika“ mados bangos į Lietuvą plūstelėjo „karate mada“.

 Šiandien karate pradininkais Lietuvoje vadinančių yra keletas ir aš tikrai nesiimsiu nei spręsti nei įrodinėti, kuris buvo „pirmasis“. Paminėsiu, mano manymu (ir žiniomis)  esančius ‚“arčiausiai tiesos“. Tai kauniečiai, buvę imtynininkai Romas Navickas, Kazimieras Bartkevičius, profesorius  Jonas Gylys bei vilnietis V. Šeškūnas.

              Karate judėjimas tikrai vystėsi „septynmyliais žingsniais“, mat pagrindinio dalyko – noro, entuziazmo buvo su kaupu. O ir norinčių mokytis bei galinčių mokyti kitus taip pat atsirado.

              Karate „lopšyje“ – Kaune pradžioje susikūrė du stiprūs, tarpusavyje konkuruojantys „klubai“ (tiksliau  juos, ko gero, reiktų vadinti – „sporto entuziastų sekcijomis“) vadovaujami R. Navicko bei K. Bartkevičiaus.  Ypač produktyviai dirbo buvęs Lietuvos laisvųjų imtynių čempionas (beje, tuo laiku „turėjęs“ dar ir sportinės gimnastikos I-ąjį atskyrį) KKI (Kūno Kultūros Instituto – dabar LKKA) absolventas K. Bartkevičius. Buvo pradėtos vykdyti varžybos, pagal šiandien žinomas, kaip WUKO-karate taisykles. Lietuvos geriausieji vykdavo į tuometinės Sovietų Sąjungos čempionatus.

              Laikas buvo įstabus ir žodis „karate“ buvo lyg burtažodis. Visi norintys sportuoti netilpdavo į tuometinius „klubus“, daug kas treniravosi „rūsiuose“, metodikos buvo mažai, autentiškų mokytojų, gavusių žinias iš pirminių šaltinių – dar mažiau. Tačiau šis begalinis entuziazmas davė nepaprastus rezultatus. Įspūdingas kovas ant tatamio demonstravo visa eilė tuo laikotarpiu išaugusių sportininkų: V. Stankus, I. Snetkovas, V. Karaliūnas, A. Martinkevičius, G. Petrikas, V. Liuksaitis, R. Kaminskas, E. Rūkas, R. Vitkauskas ir daugelis daugelis kitų.

              K. Bartkevičius, o vėliau ir jo mokinys R. Kaminskas didelėje konkurencijoje tapo net tuometinės SSSR karate čempionais.

              Kaip jau sakiau – aš nesiimu spręsti nei „kas stipresnis“ nei „ kas pirmesnis“ . Didžioji dauguma kovos menų pradininkų patys mokėsi bei mokė kitus šiandienine terminologija kalbant – „maišytų“ kovos menų technikų. K. Bartkevičius, pavyzdžiui, tuomet save laikė Kyokushin karate atstovu, o R. Navicko vadovaujamame „klube“ puikavosi Shotokan karate simbolika. Mano gi supratimu – tikrų, išgrynintų stilių tuomet nepraktikavo nei vienas. Ir dėl labai paprastos priežasties – tiesioginės, betarpiškos informacijos stokos. Mokomasi buvo iš visų, iš ko tik buvo galima, ir praktiškai buvo kuriamos savos  mišrios kovos menų sistemos. Nenuostabu todėl, kad atėjus į Lietuvą jau „išgrynintiems“ karate ir kt. kovos menų stiliams, buvęs Kyokukushin „atstovas“ K. Bartkevičius staiga tapo karate Shotokan korifėjumi, o „shotokanistas“ R. Navickas „persikvalifikavo“ į Shindokan bei Goju-Ryu. Tačiau tai tik detalės.

              Mano supratimu, daug svarbiau, kad buvo tikrai gerai padirbėta ir padėti pamatai būsimai kovos menų raidai Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę, kovos menai išėjo iš „pogrindžio“ ir susikūrė visa eilė tiek atskirų stilių federacijų tiek ir sporto klubų.

              Suprantu, dabartinių mūsų federacijos vadovų gražų gestą – Kyokushin pradininkais įvardinti tikrai garbius ir neabejotinai  reikšmingus žmones J. Gylį bei V. Šeškūną. Tačiau mano giliu įsitikinimu, Kyokushin karate į Lietuvą „atvežė“  R. Kaminskas ir R. Vitkauskas – sugriuvus „blogio imperijos“ sienoms nuvykę į vieną pirmaujančių Europos valstybių karate Kyokushinkai srityje, į Vengriją.  Ten ir buvo užmegzti pirmieji kontaktai, atsivežti į Lietuvą autentiški instruktoriai, surengti pirmieji seminarai- s tovyklos ir kvalifikaciniai egzaminai.

 Karate Kyokushin Organizacija Lietuvoje skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio  sambūrių visų pirma tuo, kad čia maksimaliai išlaikyti pirmapradžiai kovos menų dorovės, drausmės ir pagarbos vienas kitam principai. Kiekvienas pažeidęs šias padorumo normas, labai greitai pasijunta čia svetimkūniu ir  pasitraukia. Organizacija stipri visų pirma savo instruktoriais – Mokytojais, asmeniniu pavyzdžiu uždegančiais ir vedančiais gausią pasekėjų armiją paskui save. Pasekėjų baltais kimono, beginklėmis rankomis ir atviromis širdimis.

(http://www.naglisgym.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=36&Itemid=36, arba http://www.shotokan.lt/samurajus/Default.asp?page=straipsnis&mnu=1-6  bei daug kur kitur – galite pasiskaityti, kaip praeitį mato kiti to laikotarpio liudininkai).

 

         

Kyla klausimų? Nori sužinoti daugiau? 
Parašyk mums dabar.